pesimistes akys

Tariu labai didelį ačiū Jums, nes be jūsų tokios ilgos istorijos tikrai nebūtų buvę.

Labai Jums ačiū, kad komentavot, kad skaitėt, kad patiko, jūs neįsivaizduojat kokia aš laiminga kai kiekvieną kartą pamatydavau, kad Jums patiko.

Tik dabar, tik įkėlus paskutinį įrašą supratau, kad: gAme oVer. Na ką, liūdna man šiektiek, bet viskas keičiasi…

Nežinau ką daugiau ir bepridurti… Didelis didelis ačiū!

Kaip visada: siunčiu didelį apkabinimą, didelį bučkį ir kadangi prižadėjau keliu naujos istorijos prologą.

Meilės aferistai.

 Jie susikūre pasaulį, taisykles, kuriuos žinomos tik jiems vieniems.  

 Jie daužo širdis, meluoja -tai jiems smagus žaidimas. Negailestingas, bet aistringas.

 Jų kredo-”meluok, apgauk, kol tavęs neapavo.”

Jie dažnai sako:”myliu tave”, bet to nejaučia. Bet kvailė širdis kartais padaro klaidą, pirma pamilsta žodžiais.

Ji ir jis manė, kad tik jis/ji tokiam pasauly gyvena.

Bet jie susitiko, jie buvo lygiaverčiai priešininkai, nuo to žaidimas tapo tik  dar įdomesnis. Kas kurį greičiau suvystys, bet jie patys įkliuvo i savo spąstus.
Jie nepajuto, kaip melas tapo tiesa, kaip jų įstatymai sudužo į tūkstančius šukiu kaip dužtantis stiklas.

Sveiki atvykę į meilės aferistų pasaulį. Pasaulį apie kuri žino tik jie ir dabar jau tu. Šša… Tik niekam nesakykite, kai kurie žmones vis dar tiki meile… Ilgai neužsibukite, nes prarasite norą tikėti kitų žodžiais…

Taip, kadangi aš kitaip negaliu, tai ir ši istorija, bus apie meilę, tik ji, bus kiek kitokia:  aš pasakosiu iš dviejų perspektyvų. Vaikino ir merginos.

Xoxo.: PatriCija, istoriją rasite: www.meilesaferistai.blogas.lt

Ta savaitė praėjo taip greitai, kad net nespėjau susigaudyti. Tik kiekvieną vakarą Mato paskutinis bučinys prieš išeinant primindavo, kokia svarbi man ir jam šiandiena, su kokiu nekantrumu jis jos laukia, o aš kaip vis labiau jaudinuos.

 Kiekvieną vakarą apie tai šiek tiek kalbėdavom, bet viskas pasibaigdavo tuo pačiu: jo rankos slysdavo visu mano kūnu sukeldamos virpuliukus, taip nukreipdamos mintis kita linkme. Taip nuramindamos mane.

Vos atsibudus atlikau visas grožio procedūras. Ir tai užtruko ilgiau nei tikėjausi. Daug ilgiau. Su Matu susitarėm sustikti, na tiksliau, kad jis atvažiuos lygiai šeštą, o dabar jau buvo penkios.

Suskambo telefonas, atsargiai, kad nesusigadinčiau savo tobulo prancūziško manikiūro atsiliepiau.

-Klausau?-iškart pasakiau.

-Na tai jau susiruošei? Jaudinies?-suspiegė į ausį Karolina.

-Ačiū, kad priminei,-nusijuokiau.-Liko tik apsirengt ir viskas. O tu ką veiki?

-Nieko,-linksmai pasakė ir nusijuokė lyg kas ją kutentų.

-Tu ne viena?-paklausiau visai nesistebėdama.

-Su Tadu,-saldžiai pasakė. Taip, susitaikė jie tą pačią dieną kai su ja šnekėjau. Nereikėjo net man įsikišt, viską Tadas pats jai paaiškino.

-Duok tu man jį,-sukomandavau

-Labas katyte,-kaip visada pasisveikino “Tadiškai”. Pavarčiau akis.

-Labas, tu ten baik mano draugutę prievartau. Nes tau bus,-pagrasinau ir nusijuokiau.

-Labai bijau,-nusijuokė.-Tai tu, geriau Mato nenukankink po šio vakaro, nes aš dar su juo pasišnekėt ryt norėsiu.

-Oj, nežinau, nežinau,-rimtai pasakiau ir suprunkčiau išgirdus kaip juokiasi Karolina.-Tu bent jai įkvėpti leisk.

-Kartais leidžiu,-suprunštė į ragelį.

-Ana klausyk, nesijaudink viskas bus gerai,-vėl sucypė Karolina atėmusi telefoną iš Tado.

-Aš nesijaudinsiu tik tada kai jis atvažiuos. Tu net neįsivaizduoji, juk ten bus visi jų draugai, visos giminės,-vėl pradėjau šiek tiek isterikuoti.

-Įsivaizduoju, nes visą savaitę tik apie tai ir kalbėjai,-nusijuokė.

-O kam kitam aš taip galėčiau kalbėt?-paklausiau išsišiepus.

-Gerai, nesijaudink, jis jau tuoj atvažiuos, jei neklystu liko valanda.

-Neklysti, liko tik valanda!

-Valanda ir jį pamatysi,-nuramino, išties padėjo. Juk liko tik valanda ir vėl pamatysiu jo rudas akis, vėl įkvėpsiu jo, vėl ragausiu jo lūpas. Tik valanda…

-Nuraminai, ačiū, turiu lėkt, iki.

-Iki seksuole-abu choru atsakė, nusijuokiau.

-Iki, Tadai prižiūrėk tą blondinę sau iš pašonės. Gerai?

-Bus padaryta,-pasakė po pusės minutės juoko priepuolio.-O tu žiūrėk palik Matą man gyvą.

-Tu gal jį kabint nori, kad tau jo taip reikia?-nusijuokiau.

-Ne, jau lengviau būtų Karolę perdažyt ir apkirpt.

-Ok, čius balandėliai,-sučiulbėjau ir padėjau ragelį.

Išsiėmiau iš spintos dėžę. Tą pačią kurią man padovanojo Mato šeima. Lėtai išsitraukiau suknelę, šilkas švelniai kutendamas odą slydo mano kūnu. Apsiaviau batelius ir atsistojau prieš veidrodį.

Atrodžiau gražiai, labai gražiai, ta švelni spalva labai derėjo prie mano persikinės odos ir išryškino mano beveik idealią figūrą.  Tik plaukai krentantys stambiomis garbanomis žemyn atrodė kažkaip keistai, netiko prie šios aprangos.

-Mamyt, ateik čia!-pašaukiau. Ji greitai atėjo į mano kambarį ir sustojo it įbesta vos mane pamačius.-Mama, ką daryt su plaukais?

-Tu atrodai tokia graži Anute,-neslėpė džiaugsmo mama ir priėjus mane apkabino. Ši akimirka atrodė tokia trapi. Rodės, kad daugiau niekada nebebūsiu ta mamytės dukrytė, kad aš jau visiškai užaugau. Tai buvo lyg ir visa ko suvokimas, ne mano, o mamos. Aš jau niekada nebūsiu ta pati. Aš pasikeičiau. Mane pakeitė vienas ir vienintelis žmogus karaliaujantis ne tik mano galvoje, bet ir širdyje. Jis tas mano vienintelis. Ši akimirka tokia trapi, tokia laikina; apsivijau rankomis mamą ir iš mano akių iškrito ašara,-Na, tai ko ašaroji? Makiažą sugadinsi,-nusijuokė ir ranka nuvalė ašarą. Gerai, kad pasidažiau vandeniui atspariu blakstienų tušu.-Na o tai kas tiems tavo plaukam negerai?

-Netinka man jie, kažkaip negražiai atrodo.

-O jei į viršų sukelt?-paklausė ir atsistojusi už nugaros juos sukėlė.

-Sukelt, va dabar labai gražu,-nusišypsojau merginos atvaizdui veidrodyje. Juodos akys žvelgė su tokiu džiaugsmu, kad net negalėjai apsakyti, o plona figūra ir lengvai krentanti su atvira iškirpte be petnešėlių šilkinė suknelė darė ją dar gražesnę. Rudi plaukai sukelti į viršų išryškino jos kaklą, o makiažas darė ją labai švelnią. Negalėjau patikėti, kad čia aš.

…..

Lėtai lipau laiptais kai išgirdau, kad paskambino į duris. Dar buvo likę dešimt minučių, bet Matas visada ateidavo anksčiau. Niekada nevėluodavo.

-Labas,-nusišypsojau ir įleidau jį į vidų.-Kaip atrodau?

-Tobula,-nuoširdžiai nusišypsojo ir apglėbęs per liemenį prisitraukė arčiau savęs. Jo pirštai kilo mano ranka link lūpų, sudrebėjau nuo šalto jo prisilietimo.

-Ačiū,-pasakiau išsišiepus.-Ateik į kambary noriu tave apžiūrėt.

-Man gal apsisukti, ar kaip modeliui pavaikščiot?-paklausė juokdamasis.

-Pradžiai užteks, kad ramiai pastovėsi,-sukomandavau ir jis išsitiesė kaip styga. Lėtai nuo apačios keliavau žingsniu aukštyn: Juodas kostiumas ir balti marškiniai, juodas plonas kaklaraikštis. Kaip visada šiek tiek suvelti plaukai ir spindinčios rudos akys.

-Na ir kaip?-paklausė pakeldamas antakį.

-Tu toks gražutis,-sumurmėjau į jo lūpas, jo rankos glostė mano apnuogintus pečius ir nugarą taip sukeldamos virpuliukus, o lūpos neleido šnekėti.

-Važiuojam?-paklausiau atsitraukus.

-Palauk, apsisuk,-sukomandavo.

-Kas čia bus?-paklausiau nepatikiai.

-Paskutinis štihas,-nusijuokė ir kažką atidarė.

-Parodyk.

-Pati pamatysi, užsimerk,-švelniai pasakė. Pajutau kaip jis kažką šalto prideda man prie kaklo ir ranka paslenka iškirptės link. Sudrebėjau. Jo lūpos prisilietė prie mano pečio.-Jau gali pažiūrėt.

Ranka paliečiau, tai buvo grandinėlė ir auksinis medalijonas-širdutė išraižyta įvairiais ornamentais. Klausiamai pažvelgiau į jį.

-Atidaryt,-pasakė džiaugdamasis matydamas mano nuostabą. Padariau kaip liepiama. Atidariau širdutę, o jos viduje buvo… jo ir mano nuotraukytės.

-Kaip gražu,-nusišypsojau.

-Atiduodu tau savo širdį, nors ji vistiek plaka dėl tavęs. O dabar turėsi ją su savim,-nusišypsojo ir paėmė mane už rankos.

-Myliu tave.

-Žinau,-pasakė ir pabučiavo mane.

-Tu toks romantikas…-įsikniaubiau veidu į kaklą, tie jo “Diesel” kvepalai…

-Nepamiršk, aš dar banalus ir ožys,-nusijuokė ir pakėlė mano veidą.-Džiaugiuosi, kad patiko.

-Labai,-rankas padėjau jam ant pečių, penkis kartus pakštelėjau jam į lūpas.-Ačiū.

-Nežinau ar tik su tuo apseisim…-sumurmėjo ir savo delnais apglėbęs mano skruostus prisitraukė arčiau savęs.

-Nepavėluosim?-pasakiau atsitraukus.

-Ne,-tarė ir paėmė mane už rankos.-Tu tokia graži.

-O tu toks elegantiškas…

…..

Visi jo namai buvo išpuošti kreminėm rožėm, svečiai jau buvo pradėję rinktis, skambėjo tyli muzika.

-Sveki vaikai,-priėjo Laima ir apskabino mane.

-Laba diena.

-Tau taip tinka, labai gražiai atrodai,-pasakė šypsodamasi, išraudau.

-Ačiū jums labai,-nusišypsojau.-Sveikinu.

…..

Su visais susipažinau ir jaučiausi gerai, netgi puikiai. Matas visą vakarą manęs nepaleido iš glėbio tai ir buvo mano geros savijautos priežastis. Labiausiai jaudinausi prieš pokalbį su mano aprangos dizaineriu, bet jis buvo toks mielas, taip mane išgyrė, ir pavadino savo mūza. Atsakinėjau į visus jo klausimus ir su juo ilgiausiai kalbėjau.

Jo tėvus visi sveikino, bet labiausiai nustebau kai jo tėvai pakvietė Matą ant pakylos, o jis aišku nusivedė ir mane.

-Labas vakaras visiems,-garsiai tarė ir apglėbė mane taip prisitraukdamas prie savęs. Visi klausiamai įsmeigė į mus akis.-Norėjau, pasidžiaugti savo tėvų laime. Ir dar noriu, kad visi žinotų,-įsitempiau,- kad aš labai myliu šitą merginą.-Visi pradėjo ploti, o Matas nekreipdamas dėmesio į kitus, žiūrėjo į mane savo liepsnojančiomis, neišmatuojamo gilumo akimis. Net nemirksėjau, jo rankas apglėbė mano nugarą ir švelniai prisitraukė prie savęs. Saldžiausios pasauly lūpos prigludo prie manų ir mes jau net nepadoriai bučiavomės, visi pradėjo ploti, užti, bet mes nekreipėm dėmesio. Kažkas pradėjo dainuoti: “karti karti degtinė karti…” nusijuokiau jam į lūpas.

Muzikantai užtraukė kažkokią romantišką dainą, šurmulys pamažu tilo, o mes vis dar stovėjom ant mini scenos. Matas Sunėrė mūsų pirštus ir pradėjo šokti. Žiūrėjau į jį klausiamai, bet jis tik šyptelėjo ir prisitraukė mane prie savęs. Lėti šokom pagal muziką. Padėjau galvą ant jo peties.

-Ačiū tau už tai,-pasakiau pakėlusi galvą. Jis rimtai žvelgė į mane.

-Ar ne per dažnai pastarosiomis dienomis tai kartoji?-paklausė šypsodamasis kaip mėnulis.

-Nea, kaip tau tai galiu kartoti visą laiką,-pakštelėjau jam į lūpas.

-O tai kada sakysi, kad myli?-nusijuokė ir apsuko mane.

-Čia jau tai ir taip aišku, net sakyt nereikia,-nusijuokiau ir pakėlusi ranką nuo jo pečių pakedenau jo plaukus.

-Suvelsi mano ševeliūrą-įsižeidęs pasakė,-tu net nežinai kiek aš laiko grožio salone praleidau,-pradėjo garsiai juoktis.

-Tavo plaukai išvis šukų nematę, kaip atsikeli persibrauki ranka ir viskas. Grožio procedūra baigta,-juokiausi dabar ir aš.

-Čia antikrizinė Mato procedūra,-nusijuokė ir toliau vedė mane įvariais šokių žingsneliais.

….

Buvo gal trečia nakties. Visi ir toliau linksminosi, ir toliau linkėjo laimės meilės, bet ne tik Mato tėvams, bet dabar jau ir mums. Nuėjau į vonią pasitaisyti makiažo, palikusi Matą šnekėtis su pusbroliu. Lėtai susiradau lūpų blizgį ir juo padažiau lūpas.

Vos išėjus iš vonios mane iš nugaros apglėbė Matas. Aiktelėjau.

-Vieną kartą tu gali mane baigt gąsdint?-pasakiau ir atsisukus pakštelėjau jam į lūpas, bet jis neleido man atsitraukti, o ir aš pati nenorėjau. Jis ranka apglėbė mano sprandą ir neleido atsitraukti. Kažkas atsikrenkštė mums už nugarų. Mato ranka atsidūrė mano delne ir jis pasisuko į žmogų.

-Jūs labai graži pora. Sveikinu,-pasakė Mato dėdė ir nusišypsojo.-Tavo tėvas jau pradėjo pasakot istorijas, eik apramink jį,-Jie abu pradėjo kvatotis, o aš niekaip nesupratau kas čia juokingo.

-Gerai, einam,-tarė ir laikydamas mano ranką nusivedė į svetainę, perstumdytą, kad atsirastų vietos šokti. Jo tėtis pasakojo kažkokias istorijas apie savo jaunystės nesąmones kiekvienam savo sakiny pridėdamas:mano laikais buvo kitaip… Nusijuokiau, o Matas jau žiojosi jam kažką sakyti.

-Tegul, nesakyk jam nieko-pasakiau ir nusijuokiau.

-Išgėrė truputį per daug, ryt reiks litro mineralinio,-nusijuokė.-Einam.

-Kur?-paklausiau.

-Einam pas mane.

-Pasiges mūsų,-išsišiepiau.

-Pagalvos, kad nuėjom miegot ir viskas,-nusišypsojo ir nusivedė mane į savo kambarį.

-Pavargai?-paklausė kai atsidusau, kad viskas baigta, kad pasirodžiau puikiai.

-Ne, viskas gerai. Atodau pavargus?-pakėliau vieną antakį.

-Atrodai nuostabiai,-pasakė ir priėjo prie manęs iš nugaros.

-Nespėjau padėkoti už suknelę,-nusišypsojau matydama ant lango mūsų atvaizdus.

-Nieko, dar bus laiko,-sušnibždėjo.

-Ji tokia graži.

-Užsimerk, parodysiu kaip man gražu,-jo pirštai lėtai pakilo link mano nugaros ir švelniai vos juntamai priliečiant odą atsegė suknelės užrauktuką, pajutau kaip oda žemyn slysta šilkas. Jo rankos kilo aukštyn. jis išsegė sagutį ir numetė jį ant žemės, manopkai asklido apnuoginta nugara.-Atsimerk.

-Tai tau gražiau kaip suknelė ant žemės guli?-pasakiau šypsodamasi.

-Mhm,-sumurmėjo ir pabučiavo petį, atsuko į save.-Tu tokia graži.

-Gali minutę patylėti, ar ir tu gėrei?-paklausiau pakeldama antakį.

-Ar aš galėčiau?-paklausė ir apglėbė mane per liemenį.

-Ne, dėl to ir klausiu,-nusijuokiau, bet jis mane labai greitai užtildė.

-Myliu tave Matai, myliu,-sukuždėjau bet jis ir vėl mane nutildė, lėtai mane bučiuodamas nusivedė mane prie lovos ir lėtai pasodino. Apkabinau jo liemenį ir truktelėjus į save atsiguliau, o jis pakibo virš manęs. Jo bučiniai vedė beprotybės keliais, jo rankos vertė mane klykti iš laimės. Aš buvau jo, o jis buvo mano. Ne buvo, o yra ir bus, nes niekas mūsų neišskirs.-Niekada nentok kartoti, kad mane myli, niekada nenustok bučiuoti, niekada nenustok.

-Tu net neįsivaizduoji kaip aš tave myliu, aš pats neįsivaizuoju,-pasakė atsitraukęs ir spigindamas į mane savo meile spinduliuojančos rudomis akimis. Stipriai apkabinau jį. Aš ta kuri netikėjo meile, ta kuri nematė nieko gero, dabar tikiu viskuo, dabar matau ryškias spalvas ir visada matysiu kol su manim, bus jis-mano sapnų šeimininkas, mano aistros kaltininkas, mano banalaus romantiškumo šaltinis, mano Matas, to kurio vengiau mylėdama, bet nesuprasdama. To kuris negrįštamai opukavo visas mano mintis. Jis vienintelis sugebėjo įžiebti many tą jausmą, kurio jau niekas nebeužegesins.

Pabaiga.

Mama sėdėjo prie virtuvės stalo ir žiūrėjo į mane rimtu žvilgsniu, labai rimtu.

-Taip,-tariau, nes nežinojau ką pasakyti.

-Prisėsk, Anute,-meiliai pasakė ir parodė į priešais save stovinčią kėdę. Lėtai atsisėdau ir padėjau rankas ant stalo.

-Ką norėjai pasakyt mama?-ramiai paklausiau.

-Aš noriu pasišnekėti apie tave,-linktelėjau.-Aš matau kaip tu pasikeitei. Tu kaip kitas žmogus: linksma, juokaujanti, besišypsanti, tikinti gera ateitim. Aš žinau, kad tau įtakos padarė Matas.

-Mes šnekam apie mane ar apie jį?-paklausiau ir nusišypsojau.

-Apie tave, o jau poto apie abu,-šyptelėjo. Sunerimau.

-Aš matau, koks jis tau svarbus, ir matau kokia jam svarbi esi tu. Jūs mylit vienas kitą,-nusišypsojo.-Ir kai vakar jo mama man paskambino aš supratau kaip jie tave vertina. Jo tėvai. Jie labai džiaugiasi, kad jūs kartu.

-Tu turi kažką prieš?-išsigandus paklausiau.

-Ne, aš kaip tik labai džiaugiuosi. Bet…-ji nerado žodžių, jos akys pradėjo klaidžioti kambario sienomis.

-Bet…

-Jūs taip rimtai draugaujat,-atsiduso.-Aš tik noriu žinoti kaip rimtai, juk gali manim pasitikėti.

-Aš ir pasitikiu tavim, bet šita tema man nelabai patinka.

-Tu man tik pasakyk, žinau, kad laikai pasikeitė, kad jūs esat beveik neišskiriami, bet aš noriu žinot. Ne, aš turiu žinot,-ramiai pasakė.

-Ką nori išgirst: melą kuris tau patiktų, ar tiesą?-paklausiau, juk negalėjau to slėpti, mes su mama visada buvom labai atviros. O dabar tai reikštų lyg ir jos… išdavimą. Kuo greičiau pasakysiu tuo greičiau šitą temą uždarysim. 

-Gal abu tai galėsiu pasirinkt-nusijuokė.

-Aš vis dar skaisti. Taip, mes saugomės,-vienu atsikvėpimu tariau ir nuleidau akis. Ji garsiai atsiduso.

-Hmmm.. ir ką aš dabar galėčiau pasakyti?-balsiai mąstė. Pakėliau akis. Ji buvo visiškai rami, turbūt suprato, nujautė, bet visgi man ji buvo per rami.

-Tu nepyksti?

-Kodėl turėčiau, jau sakiau laikai pasikeitė, beto pati tavęs prašiau pasakyti,-atsiduso ir ranka paglostė mano sunertus pirštus.-Ačiū, kad pasakei.

-Gal jau galim baigt šią temą, man ne itn malonu,-sumurmėjau po nosim, bet kartu labai džiaugiausi, kad ji būtent taip sureagavo, neveltui ji geriausia mama.

-Gerai, tau skambino Karolina, ji atrodė labai prislėgta.

-Kada skambino? Nesakė kas jei?-iškart apibėriau klausimais.

-Prieš tau grįžtant. Nesakė, bet geriau paskambink.

-Gerai, lekiu-pasakiau ir pakilus nuo kėdės nuskuodžiau į savo kambarį. Atsiguliau ant lovos ir surinkau taip gerai žinomą numerį, kurį rinkdavau naktimis.

-Labas, Karoliuk, kas atsitiko?-iškart paklausiau.

-Anaa, Anaa, jis… jis… mane, ach-girdėjau kaip ji verkia.

-Nusiramink, kas atsitiko? Ką jis padarė?-paklausiau kuo ramiau, nors labai norėjau, kad galėčiau jai padėti, bent, kad ji išsiverktų ant mano peties kaip, kad aš verkiau.

-Tadas… jis mane… apgavo…. aš ėjau pas jį, o iš jo namų… iš jo kambario išėjo kažkokia merg..šė,-ir vėl garsiai apsiverkė.

-Tai gal tik sutapimas, gal ten jo tik brolio mergina?

-Ne… Ana, kai aš atėjau pas jį.. jis gulėjo be marškinėlių…. Ana, jis išdavė mane…

-Ateit pas tave?-paklausiau pakildama nuo lovos.

-Ne, aš noriu… pabūt viena, nenoriu, kad mane tokią matytum…

-Ateisiu,-tvirtai pasakiau.

-Nereikia jei reikės paskambinsiu,-šiaip ne taip pasakė.

-Gerai.

-Iki,-tarė ir skubiai padėjo ragelį.

O gal nueiti pas ją? Juk dabar geriausia jei būtų… išsiverkti. O jei ji suklydo kaip ir mes su Matu? Jei tai tik nesusipratimas? Reikia išgirst Tado versiją. Vėl į rankas pasiėmiau telefoną ir et nežiūrėdama surinkau numerį.

-Taip greitai pasiilgai?-jaučiau, kad šypsosi, girdėjau jo šypseną.

-Tai ne galvoji. Gal kalbėjai su Tadu?-iškart paklausiau.

-Jo, kaip tik neseniai kalbėjom, prašė tau paskambint ir paklaust kaip Karolina,-nusijuokiau.

-Kaip Karolina? Blogai. Labai blogai, norėjau pas ją nueiti, bet ji nori pabūt viena. Verkia, kankinasi, gaila man jos. O tai kaip Tadas tau pasakojo? Kas ten įvyko?-apipyliau jį klausimais.

-Gal netelefonu?-pasiūlė.

-Ok, susitiksim lauke,-tariau ir nubėgau laiptais žemyn.

-Gerai, aš jau einu,-tarė išgirdau kaip užtrenkia duris. Padėjau ragelį.

-Mamyt aš tuoj grįšiu, nors tiksliai nežinau kada, jei ką parašysiu,-pasakiau ir išbėgau net nesulaukusi atsakymo.

Jis lėtai artėjo link mano namo.

-Labas,-pasistiebiau ir pabučiavau jį.

-Sveika.

-Na, tai kas per naujienos?-paklausiau ir paėmiau jo ranką į savąją.-Pasakok ką tau sakė Tadas.

-Einam pas mane? Ar į kokią kavinę? Ar pas tave?-paklausė.

-Nežinau, man tas pats. Nors galim pas mane.

-Gerai tada, einam.

-Labas Matai-pasisveikino mama eidama į svetainę.

-Laba diena.

-Einam pas mane į kambarį,-pasakiau abiems.

-Nu jau dabar gali pasakot?-paklausiau kai atsisėdau prieš Matą ant lovos.

-Taip. Žodžiu buvo taip: jis dar net nebuvo atsikėlęs kai pas jį į kambarį atėjo puseserė, kuri buvo tik ką pas juos į svečius atvažiavus. Tai jie ir prasėdėjo kambarį pora valandų. Ir tada atėjo Karolina, kai jau Ugnė na ta pusseserė išeidinėjo iš jo kambario. Ir aišku pamanė, ne taip kaip yra ištiesų.

-Rimtai? Negini jo?-paklausiau ir pakėliau vieną antakį.

-Aišku, kad ne. Kodėl turėčiau?

-Tai reikia paskambint Karolinai ir viską jai pasakyti.

-Palauk, tu. Ji, juk sakė, kad nori pabūti viena,-ramiai pasakė.

-Gerai, bet reikia jai paaiškint, kad…-jis pažiūrėjo į savo rankinį laikrodį.

-Tadas šiuo metu turėtų jau būt pas ją. Neskambink. Tegul patys išsiaiškina.

-Gerai.

-Nepamiršai, kad kitą savaitę tu pakviesta į renginį?-paklausė ranka braukdamas mano raktikaulį.

-Negi taip greitai?-paklausiau, negalėjau patikėti, kad jau kitą savaitę jo tėvų santuokos metinės. Jau kitą savaitę aš pasirodysiu visai jų giminei ir dar artimiausiems draugams kaip Mato mergina. Oficiali. Visi jie mane vertins ir įvertins. Jaudinausi.

-Taip,-atsakė ir lyg skaitydamas mano mintis dar pridėjo,-Tu pakerėsi juos.

-Mhm, o ten bus labai daug žmonių?

-Daug, beto bus tavo aprangos kūrėjas,-nusijuokė. Sustingau.

-K..ką?

-Na, juk mano mama geriausia jų klientė, o jie man kaip dėdės,-vėl nusijuokė.

-Keičiam temą.

-Apie ką norėjo mama pasikalbėti?-smalsiai paklausė.

-Apie mane… apie tave… apie mus,-šiaip ne taip atsakiau.

-Hmm.. Manau buvo nuostabus pokalbis,-nusijuokė.

-Tobulas, viską iš manęs išgavo ko tik norėjo.

-O negi įmanoma kitaip?

-Įmanoma,-tvirtai atsakiau

-Netikiu,-sumurmėjo, nes aš užguliau jį ir neleidau kalbėti.

Ir pačiu netinkamiausiu metu, kai mano rankos buvo padėtos ties jo širdim, o lūpos vis dar ragavo vienas kito bučinio saldumą. Kažkas pabarškino į duris ir privertė mane atsitraukti nuo jo. Ir tas kažkas buvo:

-Galima?-paklausė.

-Taip, ateik,-pasakiau ir nusišypsojus atsirėmiau į Mato sustingusį kūną.Jis rankomis apsivijo mano liemenį.

-Nusileisit vakarienės?-paklausė meiliai. Atsisukau į Matą.

-Ne,-atsakė už mane.

-Gerai, kaip norit,-pasakė ir uždariusi duris išėjo. Matas žiūrėjo į mane neslėpdamas nuostabos. Atsisukau į jį visu kūnu.

-Ką negali paklaust ar neišalko jos mergytė ir berniukas?-nusijuokiau.

-Berniukas,-suprunkštė.

-Mano berniukas,-nusišypsojau ir pabučiavau jo lūpų kamputį.-Ji džiaugiasi, kad mes kartu.

-Aš irgi džiaugiuosi,-atsakė ir prisitraukė mane prie savęs. Dabar jau net tūkstančiai mamų nebūtų manęs atitraukę nuo jo.

…..

Prieš mano akis stovėjo… hmm, stovėjo juodas motociklas. Mano keliai net sulinko, nuo to vaizdo. Jis buvo toks… toks gražus.

Jau seniai norėjau jausti: vėją, greitį, laisvę. Nuo mažens apie tai svajojau, kai tėtis pirmą kartą mane mokė važiuoti dviračiu. Norėjau tai jausti, bet dabar, kai prieš mano akis stovi mano svajonė, aš.. nenoriu, bijau, ypač po to kai Matas pasakojo, kad vos neužsimušė.O jei ir vėl kas atsitiks:jam.

-Nereikia perdėt, sumurmėjo į ausį iš nugaros apkabinęs mane.

-Aš nepardedu, aš bijau, o jei kas nors atsitiks?

-Pati pasakojai, kad nori pasivažinėt motociklu,-ramiai pasakė.

-Nenoriu,-atkirtau tyliai.

-Nemoki meluot,-pakartojo vakarykščius žodžius.-Aš žinau, kad tai tavo viena iš svajonių.

-Aš tikrai bijau, o jei kas nors nutiks? M?

-Nepasitiki manim?-pasakė žvelgdamas į akis.

-Pasitikiu, bet…-jo pirštas nusileido ant mano lūpų: neleido man kalbėti.

-Jokių bet, nieko nenutiks, nebijok,-nusišypsojo.

-Lengva tau sakyt, kai pats vos…

-Aš gyvas,-atkirto išsišiepęs.

-Bet…-ir vėl bandžiau,-šalta.

-Visai nešalta, oras puikus,-ir tikrai: sniego nebuvo, švietė saulė, šilta.

-Bet bus šalta….

-Ššaa,-nusivedė mane prie žvilgančio juodo motociklo.

-Myli mane?-paklausė ir ranka nubraukė mano plaukus nuo lūpų.

-Gal nereikia drastiškumų?-paklausiau pakėlus antakį.

-Atsakyk.

-Aišku, kad myliu, pats žinai.

-Tai įrodyk,-tarė ir išsišiepęs padavė šalmą.

-Matai,-suniurzgėjau, bet nusileidau-tik nelėk visu greičiu.

-Gerai, tau nieko nenutiks, aš neleisiu,-pasakė, pakštelėjo man į lūpas ir užsidėjo tokį pat juodą šalmą.

Viskas bus gerai, viskas bus gerai, jis neleis, kad kas nors nutiktų, jis nerizikuos. Viskas bus gerai. Giliai įkvėpiau ir užsidėjus šalmą atsisėdau ant motociklo. Prisiglaudžiau prie Mato ir tvirtai jį apkabinau. Jo rankos spustelėjo manąsias ir atitraukęs jas, užvedė motociklą. 

Jaučiau: vėją, jėgą, gretį, adrenaliną, kai mes lėkėme gatvėmis. Tas jausmas… neapibūdinamas. Jausti tai nerealu, neapsakoma, aš buvau devintam danguj. Tobula. Nejaučiau šalčio, o tik nuo Mato sklindančią šilumą.

….

Sustojom prie kažkokios vilos. Milžiniškos vilos.

Jis nulipo ir nusiėmė šalmą.

-Atvažiavom,-pasakė ir paėmęs mano ranką padėjo atsistoti.

-Kur mes?-paklausiau nusiimdama šalmą ir padėdama ant motociklo sėdynės.

-Namie,-išsišiepė, pakedenau sau plaukus.-Kaip jautiesi?-rūpestingai paklausė.

-Hmmm, kojos dreba,-nusijuokiau. Jis apglėbė rankomis mane ir apsuko ratu.

-Žinojau, kad patiks, nustos tuoj drebėt, pamatysi,-pasakė ir pastatė mane ant kojų.

-Ačiū, tu neįsivaizduoji kaip man patiko!-besišypsodama tariau.

-Žinau, negi patiko labiau nei tai?-delnais apglėbė mano skruostus ir pabučiavo. Ir dabar jau tikrąja ta žodžio prasme mano keliai sulinko. Sulinko ne nuo greičio, o nuo bučinio, nuo jausmo, nuo…

-Mhm,-sumurmėjau jį erzindama.

-Melagė,-pasakė ir atrėmęs mane į mociklą vėl pabučiavo.

-Tai kieno čia namai?-paklausiau.

-Mano, na mūsų senieji. Einam apžiūrėsi,-pasakė ir paėmęs už rankos nusivedė plačiu takeliu.

Jis atrakino duris ir iškart atsidūrėme raudoname koridoriuje.

-Jauku,-pasakiau ir nusivilkusi paltą pakabinau ant kabyklos.

-Labai, čia daug ryškiau nei ten,-ir vėl paėmęs mane užrankos nusivedė toliau. Svetainė buvo blausiai kreminės spalvos, ant sienų kabojo įvairūs paveikslai, kuriuos visus jungė ryškios spalvos.

-Ir ką mes čia veiksim?-paklausiau kai jis įvedė mane į valgomąjį.

-Nieko. Čia būtent. O šiaip tai aš pasigrobiau tave visam savaitgaliui,-nusijuokė.

-K..ką? O tai kaip mano mama? Aš jai nepasakiau.

-Mano mama jei pasakys. Nesinervuok.

-Aš jai paskambinsiu ir įspėsiu, kad alermo neskelbtų be laiko, nes su ja tai netrukt, tuoj ligoninėm ir morgam apskambins-nusijuokiau.

-Gerai, bet gal kai apžiūrėsi viską?

-Ok,-pasakiau ir lidausi, kad jis man aprodytų visus milžiniškus namus.-Tavo kambarys,-konstatavau vos įėjusi. Sienos buvo ryškiai geltonos ir tamsiai mėlynos spalvų, ant sienos kabojo televizorius ir garso aparatūra, lova buvo ovalo formos tamsiai mėlyna, prie lango stovėjo stalas ir kompiuteris.

-Iš kur žinai?-paklausė susidomėjęs. Galva parodžiau į garso aparatūrą. Ir nusijuokiau.

-Tik tavo kambarys gali būti toks,-ir vėl nusijuokiau.-Na, tai kur toliau keliausime?

-Viskas, daugiau niekur,-pasakė šypsodamasis. Atsisėdau ant jo lovos. Atrodo lyg vakar jis dar čia būtų gyvenęs. Sudrebėjau kai jo ranka palietė mano skruostą.-Sušalai?

-Ne, šiaip užsigalvojau. Tikrai labai labai ačiū,-sumurkiau ir prisitraukiau jo veidą prie savęs, atsiguliau ant jo lovos, o jis pakibo virš manęs.-Ir ką mes čia darysim?-išsišiepus paklausiau.

-Įsitikinsiu ir tau įrodysiu, kad melavai,-atsakė.

-Tik tiek? Puff,-pasakiau traukdama nuo jo kūno maikutę.

-Na ir dar įrodysiu kaip aš tave myliu,-pasakė atsegdamas mano megstuko sagutes. Mūsų lūpos susijungė, mūsų kūnai užsiliepsnojo, neliko baimių, neliko laiko, nebuvo erdvės. Mums niekas neegzistavo iš išorinio pasaulio. Likome tik mes ir mūsų aistra. Mūsų ir niekieno kito.

…..

-Ačiū,-ir vėl pasakiau, gulėdama jo glėbį.

-Už ką?

-Už viską,-tyliai atsakiau ir pakėlus galvą pabučiavau jį.-Reikia paskambint mamai.

Susiradau ant spintelės padėtą rankinę ir išsiėmiau telefoną. Vienas pyptelėjimas ir ji jau atsiliepė.

-Labas mam, kaip laikais?-pasidomėjau.

-labas, kur tu? Kada grįši?-įprastiniai klausimai.

-Mamyt, aš šiandien negrįšiu, aš net nežinau kur esu,-pasakiau ir sukikenau: juk aš pagrobta.

-Kaip tai nežinai?-jau rimčiau paklausė.

-Paprastai, nežinau, aš su Matu, mama nesijaudink, jo mama tau paskambins.

-Ak,-atsiduso,- Tik nesielkit neatsakingai. Ar tu žinai ką darai, dukryt?

-Taip, mama, man viskas gerai, ryt grįšiu. Myliu,-greitai išbėriau, kad ji nespėtų man praveti pamokėlių apie… hmm.. apie saugų seksą.

-Gerai, perduok Matui linkėjimus.-jau ramiau ištarė.

-Gerai, čius, bučiuoju,-ir padėjau ragelį.

-Ką sakė?-paklausė Matas kai atsisukau į jį.

-Liepė perduot tau linkėjimus.

-Taip lengvai leido?

-Kaip jau neleis, kad aš nei kelio nei takelio atgal nežinau,-nusijuokiau.

-Galėčiau grobt prezidentus,-nusijuokė.

-Jo tau tiktų, mano nekaltybę pagrobei. Nekaltos mergytės, ar tau negėda?-pasakiau ir apžergiau jį.

-Tu nekaltink manęs, čia aplinkybės kaltos,-išsišiepęs pasakė ir prisitraukė mane prie savęs.

-Taip, taip, visada aplinkybės. Tu visai neturi jokių skrupulų,-bandžiau rimtai pasakyti, kai jo rankos ėmė klaidžioti mano kūnu.

-Ir kur tas pasaulis ritas? Kur pažvelgsi vien iškrypėliai, ištvirkėliai, jau nekalbant apie pedofilus.-rimtai pasakė, nesusilaikiau ir suprunkščiau.

-Baisu, mano laikais to nebuvo… Vai tai tai-pakraipiau galvą į šalis ir pasiklydau klaidžiam jo lūpų labirinte. Mūsų meilės alibi.

…….

Kelias namo atrodė toks trumpas, kad vos užsėdus ant motociklo tuoj pat nulipau. Visiškai nenorėjau grįšti namo, nes manau sulauksiu “smagaus” pokalbio su mama apie… 

-Na nedreba kojos?-paklausė nusiimdamas šalmą.

-Ne, jau ne,-nusišypsojau.

-Gerai, gal užeisi?

-Ne, lekiu namo, nes labai jau mamytės savo pasiilgau,-nusijuokiau.

-Gerai, iki, parašysiu,-pasakė ir apkabinęs mane pabučiavo.

-Pasiilgsiu,-tariau,-Iki.

….

-Labas mama,-sušukau jos įėjus į namus ir užuodus iš virtuvės sklindančius maisto kvapus.

-Sveika, aš noriu su tavim pasišnekėti,-ramiai pasakė, nors išgirdau kaip balsas suvirpa.

-Gerai, tuoj nusirengiu ir ateinu,-va dabar tai bus.

-Nekenčiu tavęs,-tyliai pasakiau jausdama, kad meluoju, tik meluoju sau. Nes jau dabar nežinau kaip nepuoliau jam ant kaklo, kaip jo dar neatsiprašiau, kad elgiuosi kvailai. Bet visgi. Nepakėliau akių bijodama sutikti jo rudas liepsnojančias akis, tiesiog žiūrėjau į savo batelius. Matas žengė žingsnį į priekį. Jo batai lietė manuosius. Jis ranka palietė mano smakrą ir pakėlė, kad matytų akis. Mūsų nosys beveik lietėsi, jaučiau jo karštą kvėpavimą ant sužvarbusio veido.

-Juk iš tikrųjų nemanai taip?-užtikrintai paklausė, bet nesulaukęs atsakymo tiesiog įsisiurbė man į lūpas. Atsakymo ir nereikėjo, nes vos jo lūpos prisilietė prie manų aš užmiršau viską: kad pykstu ant jo, nors greičiau ant savęs; kad… aš visai pamečiau galvą! Godžiai jį bučiavau, o jis net nemanė sustoti.-Ačiū už atsakymą,-atsitraukęs ištarė ir vėl mane pabučiavo.

-Nekenčiu tavęs. Matai, nekenčiu,-sumurmėjau ir vėl prie jo prigludau.

-Tu prasta melagė,-pasakė surėmęs mūsų kaktas.

-Esi toks įsitikinęs? Matai kodėl tu taip darai su manim?-paklausiau jau švelniau. Taip pralaimėjau, pasidaviau, bet kaip gali su juo pakovoti? Kaip gali sakyti žodžius kurie žeidžia kaip peilis, kurie skaudina ne tik jį, bet ir mane pačią? Kaip gali meluoti sau? Jei vinintelis noras būti su juo, kad ir kaip mintyse bandytum jo nekęsti.

-Esu visiškai tuo tikras,-užtikrintai pasakė ir nusišypsojo. bet jis klydo, nekenčiau jo. Vieną proto užtemimo akimirką tikrai tai jam jaučiau, bet nemanau, kad nepykantą, gal tik pyktį. Per daug jis gerai mane pažinojo. Per daug gerai žinojo, koks jis man brangus. Per daug…-Aš atsiprašau, bet tikrai tau negaliu pasakyti…

-Tai man reikės pagaląsti nagus?-jau visai ramiai paklausiau. Jis nusišypsojo.

-Ryt pamatysi,-suprunkštė.

-Nekenčiu tavęs,-išsišiepus atsakiau.

-Tai dėl ko dabar?-pakėlė vieną antakį.

-Nes tu… tu taip lengvai mane nuramini, tu žinai kada aš meluoju, tu… tu… tie tavo bučiniai veda iš proto. Tos tavo paslaptys ir siurprizai mane tiesiog žudo. Tu mane žudai,-rimtai pasakiau.

-Aš tikrai labai atsiprašau,-išsišiepęs pasakė.

-Tai aš atsiprašau, nes elgiausi kvailai, labai kvailai. Užsidegiau kaip degtukas dėl nieko; užpykau ir susinervinau,-vis dar rimtai šnekėjau, o jis tramdė šypseną.-Baik šypsotis.

-Mhm, bet tu tikrai nemoki meluot,-lyg tarp kitko pasakė. Žiūrėjau į jį nesuprasdama, juk aš dabar nemeluoju.-Tu tikrai ant manęs pykti ilgiau nei pora minučių negali.

-Pora sekundžių,-pataisiau jį ir švelniai pabučiavau.-Aš tikrai labai atsiprašau.

-Nepykstu, gal jau einam į namą, ar dar nori čia pašąlt?

-Ačiū,-pakštelėjau jam į skruostą,-namo.

……

Pagaliau ramus vakaras su Matu. Gulėjom jo kambary padėjau galvą ant jo krūtinės. Nakvosiu pas jį, su mama susitariau, jo tėvų visvien nėra.

Aš niekada nesuprasiu kaip jam pavyksta būti tokiam… Kaip jam pavyksta mane taip greitai nuraminti vienu prisilietimu. Už ką aš jo nusipelniau? Negi visos ir visi kurie netiki meile įsimyli iki ausų? Negi visiems taip sekasi kaip man? Oj, ne. Tikrai ne. Bet man pasisekė ir negaliu nustot apie tai galvoti. Kad ir dabar. Aš guliu ir girdžiu jo širdies plakimą, jaučiu jo rankas liečiančias mane, jo kvėpavimą ir man to pilnai užtenka iki visiškos laimės. Nereikia nei žodžių, užtenka tos tylos. kuri persismelkusi mumis, kuri persismelkusi juo. To visiškai užtenka. 

-Kur tu susipažinai su Aleksu?-paklausė nė iš šio nei iš to. Bet už to kažkas slypėjo. Pakėliau galvą.

-Pastebėjai?-paklausiau tiesiai šviesiai, jo rudos akys atrodė rimtos, jis kažką įtemtai mąstė.

-Kaip čia nepastebėsi, kai visą vakarą taip elgeisi,-ramiai atsakė lyg tai būtų akivaizdu, taip, nuo jo nuslėpti ką nors tiesiog neįmanoma.

-Kaip taip?

-Įsitempus, mažai kalbėjai, daug stebėjai, suledėjus ir šiaip. Ką žinau, tiesiog kitaip nei visada. Tai kur jūs susipažinot?

-Tada kai tu nebuvai kavinėj Lu jį atsivedė,-bandžiau neišsiduoti, bet ir vėl pajutau kaip delnai sušalo per akimirą.

-Aišku,-kažką dar norėjo pasakyti, bet nutilo ir ta tyla tikrai nebuvo maloni.

-Jis tau pasakė,-konstatavau. Jis linktelėjo ir šiek tiek šyptelėjo.

-Noriu išgirst tavo versiją,-nusijuokė.

-Jis mane pabučiavo ir pasakė, kad patinku. Viskas daugiau nėra ką pasakot.

-Gerai,-asiduso.

-Nepyk, jis nežinojo, kad aš su tavim, aš nežinojau, kad jis tavo draugas.

-Žinau, žinau.

-Pyksti?-paklausiau nors mačiau, kad nepyksta, gal tik mąsto.

-Ne, nepykstu, džaugiuosi, kad pasakei,-nusišypsojo ir pabučiavo mane.

…..

Atsibudau vėlai. Mato nebuvo prie manęs, o iš vonios sklido krentancių lašų garsai. Išlipau iš lovos ir nutipenau į virtuvę pasidaryt kavos.

-jau atsikėlei?-paklausė apsijuosęs tik rankšluosčiu eidamas link manęs. Jo rudi plaukai buvo šlaputėliai ir įgavo beveik juodą atspalvį.

-Šiaip tai žmonės rankšluoščiu valosi kūną, o ne tik apsijuosia,-pasakiau kai jis mane apkabino,-ir dar pirmi žodžiai būna: labas rytas.-sukrizenau.

-Labas-pasakė ir nusišypsojo. Pirštu perbraukiau per jo lašeliai nusėtą krūtinę.

-Nori kavos?

-Mhm,-atrėmė mane į spinteles ir savo drėgnu kūnu prigludo prie manęs. Jo drėgnos lūpos palietė manasias ir aš visai užmiršau, kad karštas vanduo baigia atvėsti ir kava neprisitrauks. Man buvo nusispjaut, kaip ir jam.

-Prisimeni šiandien savaitgalis,-ištarė atsitraukęs ir šelmiškai šyptelėjo.

-Staigmena.

-Jo, pavalgom ir galėsim eit,-pasiūlė.

-Gerai, bet pirmiausia einu persirengt,-tariau ir pašokus nuo spintelės pakšelėjau jam į skruostą.

….

Pavalgę iškart Išėjom į lauką ir… ir prieš mano akis stovėjo ne kas kita kaip…. Ir ką jis sugalvojo/

-Tu mane nužudyt nori?-netikėdama paklausiau, jo pirštai tvirčiau spustelėjo manuosius.

Iškart atsipalaidavau kai tik Aleksas pakilo. Norėjau ramaus vakaro su Matu, o ne nervų gadinimo kai aplink zuja Aleksas.

-Tikrai nemanau, kad tavęs ten kas nors taip greitai pasiges,-paragino Matas.

-Gerai,-atsiduso ir vėl atsisėdo prieš mane šypsodamasis. Uj, kaip man knietėjo jam užvožti į tą jo ironišką šypseną ir naglas akis…

Jie toliau šnekėjo apie automobilius ir senus draugus, o aš tyliai sėdėjau sekdama kiekvieną Alekso judesį.

-Ar parodei Anai su savo juodąją gražuolę?-paklausė šypsodamasis. Supratau, kad neturėjau to girdėti arba Aleksas neturėjo to man girdint pasakyti, pajutau kaip Matas įsitempia, kaip jo ranka tvirčiau suspaudžia mano pirštus.

-Patylėk,-sušnypštė Aleksui. Mano smalsumas nugalėjo.

-Ko aš nežinau?-paklausiau atsisukusi į Aleksą.

-Na jis ne tik tave myli, bet turi ir kitą,-šelmiškai nusišypsojo.

-Nesupratau?-atsisukau į Matą. Negi jis man melavo? Negi jis ir dabar man meluoja? Negi visa kas buvo tebuvo melas? Visi žodžiai, visi prisilietimai? Negi jiis su manim tiek laiko tik žaidė? Kai turi ir myli kitą?

-Nekreipk į jį dėmesio,-pasakė, bet iš akių mačiau, kad kažką slepia. Atsistojau. Ištraukiau delną iš jo rankos. Jaučiau kaip ta bedugnė many atsiveria, didėja nors aš tik… Nenorėjau vėl taip jaustis, nenorėjau, negalėjau… bet jei jis tik žaidžia su manim, aš tikrai nebūsiu su juo, kad ir kaip man skaudės. Iškęsiu, juk aš galiu, galiu neapsiverkti prie jo, o palūžti tik grįžus. Aš sugebėčiau. Aš privalau sugebėti, jei jis su manim taip elgiasi.

-Aleksai, einam į lauką pasišnekėt,-sukomandavau ir nepažvelgusi į Matą nuskuodžiau į koridorių ir apsiaviau batais. Nežiūrėjau ar jis atsistojo, bet girdėjau, kad jis seka man iš paskos. Atidariau duris ir neužsidėjusi striukės išėjau į lauką.

-Gal gali man kai ką paaiškint?-paklausiau neatsisukus, o tik išgirdus, kad jis uždarė duris.

-Ką nori išgirst?-paklausė ir pirštu perbraukė mano skruostu nuriedėjusią ašarą.

-Neliesk manęs,-atšokau nuo jo, nors dabar norėjau tik apkabinus, bet ką išsiverkti. Kokia aš kvaila. Kaip aš anksčiau to nepastebėjau. O gal patebėjau tik nenorėjau: užsimerkiau prieš visa ko nenorėjau ir nenoriu nei matyti, nei girdėti.-Ką jis nuo manęs slepia? Viską iškloji.

Jis giliai atsiduso ir pradėjo:

-Tau nešalta?-paklausė, rankomis apsikabinau savo pečius.

-Ne. Pasakok.-sumelavau, dabar ar šalta ar ne man buvo paskutinėj vietoj.

-Jis ją garbino, bet ir dabar negali jos pamiršti, nors pats sau žadėjo, kad daugiau į ją nepažvelgs, kad daugiau jos nelies, bet negali. Aš negaliu tau to pasakoti. Jis pats turi tai pasakyti.-visgi aš buvau teisi. Jis mane apgaudinėjo, apgaudinėja ir apgaudinės jei aš nesiimsiu veiksmų. Bet… kaip sunku patikėti tuo, jog tiesa yra melas. Negaliu taip paprastai imti ir pamiršti, palikti, iškeisti. Aš nemoku. Nemoku būt tokia. Bet reikia.

Aš sudėsiu visą skausmą į mažą raudoną dėžutę uždarysiu ją pasiryžus niekada neatverti ir užrakinau 109 spynom.

Daugiau tai neprasiverš, daugiau niekada nematysi manęs silpnos, nes aš stipri. Aš pažadu vieną dieną tą dėžutę nusiūsiu tau, kad pajustum bent kruopelytę to ką juntu aš. Tik pakol kas negaliu, per daug ten manęs, per daug pajustum to net nenorėdamas…

-Aš jau eisu,-pasakė ir apsisuko.

-Aleksai?-pašaukiau jį.-Ačiū, kad nepasakei, nors dabar man nesvarbu.

-Nemanau, kad būčiau pasakęs, juk jis mano draugas, o draugai taip nesielgia.-pasakė atsisukęs.

-Žinojau, kad nepasakysi, bet dabar man tas pats, gali sakyt jei nori,-šaltai ištariau gniauždama raudą viduje.

-Tikrai nemaniau, kad esi ta pati apie kurią jis man pasakojo, jei būčiau žinojęs…-nutilo.-Buvo malonu susitikt,-pasakė ir pakštelėjo į skruostą, nežinau kas man atsitiko, bet apkabinau jį per kaklą.

-Vistiek būtum mane pabučiavęs,-pasakiau ir paleidau jį iš glėbio. Jis linktelėjo.

-Iki, Ana, atsiprašau, kad pasakiau tai ko nederėjo.

-Viso,-ištariau ir nusisukus laukiau kol jis nueis ir atsisveikinęs su Matu išeis iš čia. Kol aš liksiu viena. Viena. Tik aš ir skausmas jau dabar draskantis mane iš vidaus. Žiūrėjau į tamsą nematančiom akim, nieko nejaučiau, nei šalčio, nei drebulio, nei kaip išėjo Aleksas, nieko. Tik skausmą, kuris ir vėl prasiveržė.

Laimingų pabaigų nebūna, nebuvo ir nebus, aš pati kątik tuo įsitikinau. Aš kvailė, o jis tobulai sužaidė šią partiją, bet tik dabar supratau, kad aš pralaimėjau gyvenimo žaidime, ir jau niekas to nepakeis. Nors pakeisti gali vienas žmogus, bet…. 

Taip ir stovėjau vidury jo kiemo, apsikabinusi save, nežinojau ar grįžti pas jį ir pasiėmus savo daiktus eiti namo, ar tiesiog eiti šitaip. Abu atsakymai buvo neteisingi. Aš net nepajudėjau iš vietos. Nenorėjau.

-Sušalsi,-pasakė liūdnas balsas už nugaros ir įsupo mane į savo striukę. Padvelkė koncenruotas jo kvepalų aromatas, jo rankos apkabino mane iš nugaros.

-Neliesk manęs,-tyliai , bet griežtai pasakiau ir nusipurčiau jo rankas ir striukę.-Daugiau niekada… niekada.

-Ana, tu nesupranti, tu ne taip supratai…-pasakė ir vėl uždėjo striukę ant pečių.

-Ko aš nesuprantu? M? Ko? Kad tu su manim visą laiką žaidei? Kad tu man melavai? Kad slėpei tai nuo manęs? Ar aš negerai kažką supratau? Tu man paaiškink!-išrėžiau atsisukus į jį. Jo rudos akys skandino mane. Papurčiau galvą.-Laukiu.

-Ana, tai nesusipratimas, jis ne taip tau pasakė ir tu supratai tai kitaip,-bandė aiškintis, ir nors jo akys buvo nuoširdžios ir atgailaujančios netikėjau juo, kad ir kaip tai sunku buvo.

-Aš laukiu, Matai Ambrokevičiau, jūsų pasiaškinimo antraip aš nežinau ką padarysiu.

-Aš negaliu tau pasakyti, dar ne dabar, tik ne dabar,-tvirtai pasakė ir ranka perbraukė mano skruostą.

-Tu gal kurčias? Aš tau antrą kartą kartoju: neliesk manęs!-užstaugiau.

-Ana, nepyk, bet negaliu tau pasakyti, tai susiję su staigmena.

-M, nice susipažinsiu su tavo ex, o gal greičiau ji susipažins su manim-ex. Manau paliksiu jai neišdildomą įspūdį. Mano nagai neišdils nei per dešimt metų nei nuo jos nei nuo tavo veidų. Bus puiki staigmena, tatuiruotė visam gyvenimui ir dar nemokamai, juk krizė. ir man nedaug kainuos, nereiks darytis nei manikiūro…-piktai kalbejau, jis suprunkštė, kad ir kaip stengėsi neprasijuokti.

-Atleisk,-sumurmėjo, bet atsiprašė ne tik už juoką.

-Tu kiaulė,-pasakiau ir užmerkusi akis bandžiau suturėti skausmą. Skausmą kuris taps mano nuolatiniu palydovu, nes tikrai nebūsiu su juo kai jis man meluoja.

/cia jei ka tai dar ne pabaiga ;). snd jau nebus. myliu buciuoju ir kaip visada stipriai apkabinu-patricija./

-Jūs pažįstami?-paklausė Matas ir nužvelgė mus daug sakančiais žvilgsniais. Opapa, va dabar tai bus! Kaip išsisukti? Juk nemanau, kad Matas norės sužinoti, kad jo geriausias draugas su manim bučiavosi. Alekso pilkos akys žiūrėjo į mane arogantiškai, jis šaipėsi iš manęs nieko nesakydamas. Užteko ir žvilgsnio kuris skelbė:”Bingo, prigavau tave.” Jis jam viską papasakos, o gal ne? Bet jo akys buvo tokios klastingos, kad jau dabar bijojau net krustelėti ar ką nors pasakyti, bet jei jis žais su manim aš ir su juo žaisiu.

-Lu,-ištariau pirmą žmogų pasitaikiusį galvoje kurį galiu sieti su Aleksu.

-Aš mokausi su ja,-paaiškino Matui.-Malonu ir vėl susitikti, Ana,-tarė šelmiškai nusišypsodamas. Nusišypsojau jam dirbtine šypsena. Nuotaika dingo kaip į vandenį.

-Ir man malonu,-išspaudžiau ir tvirčiau spustelėjau Mato sunertus pirštus. Kaip neišsiduoti kai jis mane pažįsta kaip nuluptą, kaip?

-Užeik,-svetingai pakvietė Matas, Aleksas pašnairavo į mane ir nusekė mums su Matu iš paskos.

……

Sėdėjom svetainėj, nors aš labiau tiktų apibūdinimas, kad sėdėjau kaip ant adatų, nors rankoje laikiau Mato karštą delną mano ranka buvo ledinė, bet neketinau jos paleisti.

-Žinai kaip mes susipažinom?-paklausė išsišiepęs Matas ir niuktelėjo Aleksui į petį.-Aš šokau parašiutu, o jis buvo vienas iš tų kurie drebino kinkas,-nusijuokė-jis jau ruošėsi nešokt, bet aš jį įkalbinau. Ir nuo tada mes draugai, atrodo tai buvo taip seniai, nuo tada daugiausia kartu vaikydavomės adrenaliną, jei taip galima pasakyt… Jis išgelbėjo mane kai patekau į avariją su motociklu.-nuoširdžiai jį gyrė Matas.

Vienintelis jų skirtumas buvo tas, kad Matas susirado kitą adrenalino šaltinį, jo adrenalinas kaip jis pats pasakė esu aš. O štai Aleksas liko toks pats koks ir buvo, gal net labiau tiktų pasakymas koks buvo Matas. Tarsi vienam kambary sėdėtų praeities ir dabarties Matas. Nusišypsojau nuo tokios minties. Ta drąsa ir atkaklumas juos jungė, jie buvo abu bebaimei, bet dabar jau skirtingai. Ir juokingiausia tas, kad abiems jiems patikau, gal skirtingai, bet patikau. O dar juokingiau buvo tas, kad ir jie man abu patiko. Skirtingai, bet… Jei nepažinočiau Mato tikrai būčiau su Aleksu, bet aš ne tik pažinojau Matą aš buvau jį įsimylėjus iki begalybės, jis buvo tas… tas vienintelis, kuris privertė mane tikėti tuo jausmu. Tas vienintelis kurį aš dievinau, dievinu ir dievinsiu, tik su juo vieninteliu būdama aš juntu virpuliukus, tik nuo jo vieninelio negaliu atplėšti nei lūpų nei akių, tik vieninelės jo rankos mane sušildo-sudrebina mano pasaulį. Jis Tas Vienintelis- Mano, Mano Matas.

Aleksas žiūrėjo į mane arogantiškai, nežinojau ko iš jo tikėtis, nors žinojau: visko nuo A ik Z, jis buvo nenuspėjamas ir taškas. Jis suprato mano išraišką ir dar labiau išsišiepė.

-O kaip jūs susipažinot?-paklausė ir pažvelgė į mūsų susipynusias rankas, besiliečiančius kūnus. Man patiko, kad jis pavydi, patiko, nes jaučiau, kad ne jis, o aš laimiu, kad jis norėtų būt Mato vietoje, ir net neįsivaizduoju kaip jis dar neatsistojo ir neišklojo jam tiesos, bet buvau jam už tai dėkinga, jei jau neišklojo tiek laiko gal išvis ir nesakys. Tikėkis, Ana, tikėkis, mergyt. 

Kažkoks filmas. Klaikus meksikiečių serialas, vykstantis mano gyvenime.! Ir aš pagrindinė jo aktorė, kuri net nemoka dorai vaidinti! Nes man to nereikia, bet kaip tik dabar aš ir jaučiuosi kaip aktorė neišmokusi savo rolės. ir tai velniškai siutina. Nes tokios melodramos pasekmė tik viena: aš susimausiu, arba dėl mano kaltės susimaus ir tada viskas išaiškės. Pasekmė tik viena.

-Mes klasiokai, ji iškart man krito į akį,-paėmė už mano smakro ir pakėlė, kad matytų akis. Nusišypsojau.-ji mane mokė matematikos, o aš ją fizikos. Ir tada aš padariau štai taip,-išsišiepęs tarstelėjo ir pabučiavo man lūpas. Pamiršau, kad kambaryje yra Aleksas, kuris gali kai ką pasakyti Matui, negirdėjau kaip jis atsikrenkštė. Šiam kambary likau tik aš ir jis. Prisitraukiau jo veidą arčiau savo ir godžiai ragavau jo lūpas. Mėgavausi tuo pojūčiu, kai jo rankos nuslydo mano nugara, kai kūne pajutau tą keistą, bet tokį išsiilgtą virpėjimą, ne tik blakstienų, ne tik mano, bet ir jo. Mum neegzistavo niekas, likom tik mes. Aleksas jau garsiau atsikrenkštė, ir Matas lėtai to nenorėdamas atsitraukė nuo manęs prieš tai dar pakštelėjęs į lūpų kamputį. Išraudau kai atsisukusi pamačiau į save įsmeigtas pilkas akis. Prisiglaudžiau prie Mato. Jis apglėbė mane per liemenį ir pabučiavo į plaukus.-Ji išvijo mane ir tris dienas vengė,-tęsė savo pasakojimą-o kai vėl su ja pakalbėjau mokykloje mes tą pačią dieną tapom pora. 

-Labai įdomu,-ištarė Aleksas klastingai ir nužvelgė mane nieko gera man nesakančiu žvilgsniu. Jis žaidžia su manim, nemanau, kad galėtų pasakyt Matui, kad tai jis mane bučiavo, nes muštynės būtų neišvengiamos. Taip, kad galėjau ramiau atsipūsti, bet žinant Aleksą iš jo galima tikėtis daug ko.

-Šita keistuolė sapnavo mane, kad skęstu, net kai čia dar negyvenau. Įsivaizduoji?-paklausė Matas. Grubiai paėmiau jo smakrą ir atsukau į save.

-Kas aš tokia?-paklausiau pakėlus antakį.

-Keistuolė mano,-išsišiepęs atsakė.

-Ožys,-atkirtau ir įsisiurbiau į jo lūpas. Blefajau kaip reikiant, tampiau likimą už ūsų, bet jei jau man laimė davė šį ožį dėl kurio pamečiau galvą ir kažką daugiau, tai kodėl negaliu žaisti iki galo. Nemanau, kad Aleksas jam ką nors pasakys, o ir panervuoti Aleksą galiu kai pats taip su manim elgesi, kai pats su manim žaidžia. Bet visų geriausia tai, kad aš ir vėl bučiuoju jį.-Einu atsigert,-sumurmėjau į lūpas ir pašokau ant kojų, dar spėjau pamatyti pavydų Alekso žvilgsnį, o taip, savo pasiekiau.

Vos grįžau atsisėdau prie Mato ir padėjau galvą ant jo peties. Jie kažką kalbėjosi apie kitus vaikinus, bet aš nesiklausiau. Aleksas pažvelgė į mane ironišku žvigsniu, jis apsisprendė, jis jam pasakys. Tik kada? Sunerimau ir įsitempiau, Matas klausiamai pažvelgė į mane, bet aš negalėjau pažvelgti į jo akis.

….

-Gerai, aš jau eisiu,-pasakė Aleksas ir atsistojo kai aš pabučiavau Mato kaklą. Va taip va. Jis nepasakė, o mano blefas nugalėjo, tik ar ilgai aš tai pajėgsiu nuslėpti?

Don’t play games with a girl, who can play them better.

Lauke šiandien labai šalta. Vos grįžę iš mokyklos nuvažiavom pas Matą. Jo tėvų nėra, o aš norėjau leist mamai pailsėti po paros darbo. Sėdėjom svetainėj įsisupę į pledą. Matas užkūrė židinį. Gėrėm karštą šokoladą.

-Ko tokia tyli?-pašiaušė man plaukus.

-Mėgaujuos,-atsakiau ir įkvėpiai jo kvapo.

-Ar man tik atodo, bet ar ne aš turėčiau tai pasakyt?-paklausė ir trumpam atitraukęs rankas nuo manęs padėjo puodelį.

-Taigi aš romantikė,-nusijuokiau ir atsisukus į jį pirštu apvedžiau lūpas. Jis palietė mano veidą ir prisitraukė jį arčiau. Siekiau padėti puodelio neatsitraukus nuo jo, bet stalas buvo per toli. Jis paėmė iš mano rankų puodelį šiek tiek atsitraukęs gurkštelėjo ir padėjo ant stalo.-Ar ne per saldu?

Jis nieko neatsakė, o tik prisitraukęs man prie savęs pradėjo lėtai bučiuoti kuo toliau tuo labiau įgaudamas vis didesnį pagreitį. Va dabar jau tiesiogine to žodžio prasme ragavau jo lūpų, jo bučinio saldumą. Ir buvo velniškai malonu.

……

Žiūrėjom siaubo filmą. Beveik visa palindusi po pledu ir palikusi tik mažytį plyšiuką žiūrėjau kaip vaikinas nušoka nuo olos ir išsitaško. Tvirčiau įsispraudžiau į Mato glėbį ir užsimerkiau. Nepatinka man tie kraujo taškymai, nors filmas yra filmas, bet aš nesuprantu jų tikslo, bevaisis kečupo švaistymas. Nors yra vienas privalumas: gali, bet kada tvirčiau prisiglausti ar įsikibti į ranką, o vaikinas pagalvos, kad tau baisu ir apkabins tave. Va taip ir elgėsi mano aptarinėjamas objektas. Jis sėdėjo tvirtai priglaudęs mane prie savęs, nors jam gal nebuvo labai patogu, bet jis niekada nepaleido manęs iš savo glėbio, o kai tyliai aiktelėdavau mane pabučiuodavo. Jau buvau bepradėjus mąstyti, gal man suvaidinti aiktelėjimą, kai suskambo jo tefonas, kai kažkokia moteris pradėjo garsiais klykti iš filmo.

-Klausau,-atsiliepė ir sustabdė filmą.-Kaip laikais, seni?

-Aš nevienas,-trumpa tyla,-taip ta pati, gali, susipažinsi. Gerai,-po kiek laiko pasakė ir padėjo ragelį.

Klausiamai pažvelgiau į jį.

-Laukiam svečių,-nusišypsojo,-Tu nieko prieš?

-Ne, viskas gerai. Kas ateis?-paklausiau, jis nubraukė plaukus man nuo veido.

-Mano draugas už pusvalandžio bus čia,-apglėbė mane rankomis.

-Gerai,-tarstelėjau ir paėmiau televizoriaus pultelį,-juk nemanai, kad dar žiūrėsim šitą filmą? Bent man jau užtenka skerdynių.

-Turi pasiūlymų?-nusileido ir įkvėpė mano plaukų.

-Mhhm-sumurkiau ir atsisukusi pabučiavau jį. Jo lūpos gretai perprato ritmą, ir kuo toliau tuo aistringiau jo glaudėsi prie manų, mūsų liežuviai susilietė. Sulėtinau tempą, nes man prirūko oro, jo rankos buvo mano plaukuose, švelniai grybštelėjau jam į lūpą, ir staigiai atsitraukiau.-Turiu pasiūlymų: einam pasidaryt užkandžių.

-Tu pati man kaip užkandis,-išsišiepęs atsakė, o aš pašokau ant kojų.

-Einam,-paėmiau jį už rankos ir timptelėjau į save. Jis sėdėjo kaip sėdėjęs, tik šypsena paplatėjo. Bandžiau išlaisvinti savo delną, bet jis tik stipriau jį spustelėjo ir patraukė į save, neišlaikiau pusiausvyros ir nukritau į jo glėbį.

-Negi tikrai nori daryt kažokius užkandžius?-paklausė ir padėjo mano galvą ant pagalvėlės.

-Taip, noriu,-tvirtai pasakiau, nors net rankos nekilo apie tai pagalvojus.

-Rimtai? Esi tikra šimtu procentų?-paklausė pakėlęs vien antakį ir perkėlęs mano kojas ant sofos, visu kūnu pakibo virš manęs. Lėtai lėtai prispaudė mano lūpas prie savęs ir surakino jas nematomais antrankiais, nesipriešinau, žinojau, kad nepajėgsiu atsispirti jo bučiniams, o jis žinojo silpnąsis mano vietas. Nes aš turiu tik vieną silpną vietą-Jį. Nes vienintelis dalykas kuris gali mane nukankinti ir kuriam aš nesipriešindama pasiduosiu yra tik jis. Vienintelė mano silpnybė nors veikiau priklausomybė, kuriai neketinu priešintis, kurios neketinu gydytis. Nes jis man svarbiau už visa.-Netikiu.-sumurmėjo į lūpas ir vėl jas surakino.

-Matai, tu pats nori valgyt,-pasakiau nusijuokusi kai jo pilvas suburzgė.

-Netikiu,-bet pats nusijuokė.

-Ot užsispyrėlis.

-Neteisingas atsakymas: aš ožys,-pasakė į ausį.

-Sinonimas,-atkirtau-Ką galim pasidaryt per pusvalandį?-garsiai paklausiau galvoje perkrėsdama visus žinomus receptus.

-Gal paskambint ir užsisakyt maisto į namus?-paklausė pakėlęs galvą nuo mano išbučiuoto raktikaulio.

-Bingo. Myliu tave,-prisitraukiau prie savęs jo veidą ir įsisiurbiau į lūpas: nepadoriai, bet su neišmatuojama aistra ir meile.

…..

Užsisakėm meksikietiškus patiekalus su daug čili pipirų, nes ne vienintelė aš buvau pametus galvą dėl aštrių patiekalų.

Matas pašoko nuo lovos ir atidarė duris, vos į jas paskambino.

-Sveikas, brolau,-išgirdau abu sveikinantis. Ir pati nuėjau balsų link. Iš nugaros apkabinau Matą, nervinausi, juk Matas man pasakojo, kad tai geriausias jo draugas, taip, kad turėjau jam įtikti. Giliai kvėpiau ir paėmusi Matą už rankos žengiau žingsnį į priekį. Ir tai ką aš pamačiau mane nustebino nelabiau, nei vaikiną stovintį man prieš pat nosį.

-Tu?-abu kartu prabilome netekę amo. Matas įsmeigė į mus savo rudas akis.

-Tu vistiek norėjai tai padaryt, nesakyk, galvojei apie tai,-pasakiau atsisukus į jį.

-Aišku, kad ne!-garsiai nusijuokė ir ant mano kojų pradėjo braižyt kažkokius ornamentus.-Aš jau iškart norėjau padaryt tai ką turiu.

-Nesupratau?-pakėliau vieną antakį.

-Aš iškart norėjau tave pabučiuot, ko čia nesuprast?

-Na va to ir nesuprantu. Kaip… kaip tu? Kodėl?-niekaip nesugebėjau iki galo paklausti, galvoje zujo per daug minčių.-Juk norėjai mane palikti.

-Čia tipo bajeris? Ne nu tu pavarai!-ir vėl nusijuokė.

-Man visai nejuokinga, pasakyk ką tada galvojei, kol dar nenupušau aš čia.

-Kada tada?-išsišiepęs paklausė, jo delnai sustojo, jutau jo odos šilumą.

-Kai pasakiau, kad bučiavausi su kitu,-susigėdus pasakiau.

-Na iš pradžių niežėjo kumščius, labai norėjau jam užvožti, bet kaip supratau jo jau nėra. Tada norėjau išsiaiškinti kodėl tai padarei. Bet net nepagalvojau, kad paliksiu tave,-ramiai atsakė.

-Tai kodėl nuėjai? Kodėl taip ilgai galvojei?-vistiek nesuvedžiau visų taškų ant i.

-Nuėjau, nes nenorėjau, kad pajustum… Aš labiau už visa norėjau tave pabučiuot, įsitikint, kad tu mano, kad melavai man, kad tai buvo tik pokštas. Bet man reikėjo pagalvot ar teisingai elgiuosi, ar… hm… na kodėl pasakei man. Dėl to ir galvojau kaip man dabar elgtis, bet visgi. Nemoku pykt ant tavęs,-prisipažino ir akimis tyrė kiekvieną mano veido judesį.

-Va dabar jau aišku,-nusišypsojau ir pakštelėjau jam į nosies galiuką.-Tai nori gerti?

-Nevisiškai to noriu, bet pradžiai tiks,-šelmiškai šyptelėjo ir paleido mane.

-Ak tu Matai, Matai,-nusisukau ir nuėjus paėmiau mineralinio.

-O stpresnio nieko neturi?-išsišiepęs paklausė kai atsisėdus prie jo padaviau stiklinę. Kumštelėjau į jo petį.

-Tiek tiks, ar nori dar stipriau?-išsišiepiau.

-Pradžiai užteks.

….

Atsiguliau ant žemės padėjau galvą ant jo kelių.

-Na tai ko ponaiti dar nori?-pasiteiravau.

-Taip tiesiai ir sakyt?-pakėlė vieną antakį.

-Nu gali ir netiesiai,-rankomis apglėbiau jo kaklą ir prisitraukiau prie savęs, jo kvėpavimas kuteno man į lūpas.

-Tai gal parodyt galiu?

-Slide show please.

-Gal ir be to apseisiu,-pakišo savo rankas po mano kojomis ir atsistojęs pakėlė mane. Nusijuokiau.

-Braškes.-parodžiau pirštu į stalą. Jis šiek tiek nuleido mane, kad pasiekčiau braškes, pastvėriau dar ir grietinėlę.

-Mhh įdomu,-nusijuokė.

-Ššša-įkišau į jo burną braškę.-Skanaus.

-Tau vieną dieną atsibos mane ant rankų nešiot, prisiminsi tu mano žodžius,-pakraipiau galvą į šalis kai jis mane nešė laiptais.

-Atsibos ant rankų, tai sugalvosiu ką nors kito, priminsiu aš tau šitus savo žodžius,-pakštelėjo man į lūpas ir įnešė mane į mano kambarį.-Atkeliavome.-ir pastatė mane ant kojų.

-Kiek aš jums skolinga?-paklausiau kaip taksisto. Jis šyptelėjo ir iš dubenėlio paėmė braškę.

-Hmmm. Na kadangi krizė, o dabar visiems sunku, tai padarysiu dešimt procentų nuolaidą. Beto esate labai graži panelė tai pradžiai tūkstantis bučinių, čia jau labai, labai pigu, pigiau nerasit,-apvedė braške mano lūpas.

-Tik tiek? Oj, o jau buvau pasiryžus sumokėti dvigubai už tokias puikias paslaugas,-rimtai pasakiau.

-Tai atsiimu savo žodžius,-sukuždėjo į ausį, nuo jo balsu kūnu nuvilnijo malonūs virpuliukai.-du tūkstančiai.

-Tai aš norėčiau dabar atsiskaityti,-nusišypsojau.

-Puiku, laikas-pinigai.

-Nea, laikas-bučiniai,-pakštelėjau jam į skruostą-vienas.-pakštelėjau į kitą-du.

-Nemanau, kad tarėmės šitaip,-griežtai pasakė, nors akyse atsispindėjo kitoki jausmai.

-Nejaugi?-nepatikliai jį nužvelgiau jis linktelėjo prisišliejau prie jo dar arčiau ir pabačiavau į braškėmis kvepiančias lūpas.-Dabar jau geriau?

-Tobulėt dar yra kur,-sumurmėjo rankomis prispausdamas mane prie savęs, bet daugiau neleidau jam kalbėti, mūsų lūpos susijungė į viena, mūsų kūnai užsiplieskė tokia aistra, kad net trys gaisrinės nebūtų galėję jos suvaldyti. Greitai atsegiau visas jo marškinių sagutes ir nurengiau juos. Jie liko gulėti ant žemės šalia mano tamsiai mėlynos palaidinės.

…… 

Atsibudau vėlai, o gal anksti. Nežinau. Nesiorentavau laike. Lauke buvo apsiniaukę, snigo. Ir vėl.

Gulėjau įsisupus į savo raudoną antklodę padėjus ranką ant Mato rankos, kita ranka jis buvo surakinęs mano liemenį.

Niekada nemaniau, kad meilė gali būt tokia stipri, jog nugalėtų net… išdavystę, nes mirtį meilė įveikia, ne tik knygose, bet ir realiame mus supančiame pasaulyje. 

Negalėjau patikėti, jog aš pati išdaviau Matą. Aš pati, nors tai ir tetruko pora akimirkų visvien tai padariau aš, o ne kas kitas. Ir aš tikrai nenusipelniau dabar gulėti Mato glėbį, ypač po to ką padariau. Aš kalta. Ir tai visada slėgs mane. Kaip ta slegianti tyla kai negirdžu jo balso. Kaip tas bekvapis kvapas kai nejaučiu jo kvepalų. Kaip tas keistas tuštumo jausmas, kai jo rankos neliečia manęs ir nejuntu tų virpuliukų. Tai mane visada slėgs, su tokia jėga, jog net dabar užgniaužė kvapą. Aš neverta to-neverta Mato.

Jo ranka sujudėjo, jis tyliau už pačią tylą pasislinko arčiau manęs ir pabučiavo į  nuogą petį. Vos juntamai, bet to užteko, kad po mano oda kraujas suplūstų į tą tašką kur prisilietė jo lūpos.

-Labas,-atsisukau ir nusišypsojau. Jo rudi plaukai styrojo į visas šalis, perbraukiau juos pirštais, akys buvo dar užsimiegojusios, o šypsena nuo vakar atrodo net nesugebėjo dingti iš jo lūpų kampučių. Jis atrodė toks… švelnus, mielas, tvirtas. Mano Matukas.

-Labas, prižadinau?-papurčiau galvą į šalis ir padėjau galvą ant jo krūtinės. Aš neverta, bet tas jausmas, tas kvapas, tas ryto džiaugsmas, kad jį matau…

-Aš jaučiuosi kalta. Matai, pasakyk ką man padaryt,-tyliai pasakiau veikiau sau, o ne jam; kai jis pirštų galiukais glostė man nugarą.-Aš nemanau, kad esu verta būt su tavim, kai taip pasielgiau.

-Ar gali nurimti? Taip, ir aš nemanau, kad esi verta manęs. Tu verta daugiau, bet vien dėl to ir negaliu tavęs paleisti. Tu nesi dėl nieko kalta ir aš net neketinu kaltinti tavęs, nes tu nesi kalta. Ana, myliu tave. Galiu tai kartoti tiek kol tau nusibos, nes man tai niekada nepabos.

-Tikrai nepadedi išpirkt kaltės kai taip šneki,-sumurmėjau ir piršto galiuku perbraukiau per jo pilvo presą kaklo link.

-Kaip tau padėt? Hmm… Na jei paprašysiu vienintelio dalyko, nuo kurio pasijusi geriau padarysi jį?-vis dar tyliai paklausė. Linktelėjau galva.-Prašau, negalvok apie tai. Pamiršk ir būk gera nedaryk taip daugiau.

-Pasistengsiu, ačiū,-pakėliau galvą ir įsisiurbiau į jo lūpas, ir jei neklystu tai buvo du tūkstantasis bučinys.

……

Negalėjau nuo jo atsitraukti, bet tai jau tapo įprasta, niekada nenustosiu svaigti nuo jo, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

-Mokytojas duris rakina,-ištarė šiek tiek atsitraukęs, kai į duris kažkas įkišo raktą.

-Mhm,-ir vėl jį pabučiavau, jis atitraukė savo lūpas ir pakštelėjo man į skruostą.

-Iki,-atsimerkiau, o jis jau stojosi.

-Matai?-nemanau, kad jam lengva, bet kodėl jis elgiasi taip lyg nieko nebūtų buvę?

-Klausau,-išsišiepė, o į klasę sugriuvo visa klasė čiauškančių bendraklasių.

-Ai, ne nieko,-nusišypsojau, geriau tai pasakysiu kai būsim dviese.

-Gerai,-suprato mano mintį.

-Nu išsiaiškinot?-paklausė Karolė vos asisėdus prasidėjus pamokai.

-Taip, bet su tavim, mergyt, dar nebaigiau,-rimtai pasakiau.

-Na, tai įdėmiai klausau,-nusišypsojo ir palinkusi prie manęs atsivertė sąsiuvinį.

-Kodėl davei Aleksui mano numerį?-ramiai paklausiau.

-Am…-pasimetė.-Nes jis prašė.

-O tu žinai, kad negalima kiekvienam pasitaikiusiam ir paprašiusiam ko nors būtinai tai duot?

-Taip, bet jis neeilinis,-nusišypsojo.

-Jis Lu kadras, to pakanka, kad suprastai ko jis nori iš manęs.

-Vien dėl to ir daviau numerį.

-Ką?-šiek tiek per garsiai paklausiau mokytoja mane nutildė tūžmingu žvilgsniu.

-Na jis sakė, kad neturi čia dar draugų, tai paprašė visų mūsų numerių, o tavo neturėjo, taip, kad paprašė manęs.-nieko nesupratau.

-Tai prie ko čia Lu?

-Ne viena Sam pamatė kaip jis žiūri į tave ir į Lu. kaip į  du skirtingus žmones. Ta prasme, Lu jam tik draugė, o tu…

-Ir dėl to davei?

-Na kai jis manęs paprašė tavo numerio tai iškart pagalvojau, kad jau geriau duosiu aš, o ne, kad tai suprastų Lu ar, kad jis jos pats paprašytų,-pasiteisino. Linktelėjau.

-Žinai kas atsitiko? Ar tu supranti, kad Aleksas čia buvo. Tai jis ir išsikvietė iš pamokos mane.-tyliai pasakiau.

-Jis čia..? Tai gi jam pamokos. Kaip?-netikėdama paklausė.

-Jis mane pabučiavo,-sušnibždėjau, kad tik neišgirstų Matas.

-Ką jis padarė?-sušnypštė.

-Tą ką girdėjai. Kodėl tu galvoji aš buvau kaip žemę pardavus.

-Pasakei Matui?-veikiau konstatavo nei paklausė.

-Taip.

-Ką jis?-ir per petį pažvelgė į aptarinėjama objektą.

-Pasakiau, kad bučiavausi su kitu. Buvau tikra, kad mane paliks, bet nenorėjau jam meluoti. Negalėjau to net prisiverst padaryt,-giliai atsidusau. Karolė paragino mane akims.-Jis nuėjo prie lango ir ilgai ten stovėjo, o poto priėjęs mane pabučiavo ir paklausė ar jis bučiuojasi geriau,-nusijuokiau. Karolinai atvipo žandikaulis. Mano telefonas suvibravo. Išsitraukiau ir perskaičiau žinutę.

“Juk turiu tam pagrindą”-pacitavo savo paties žodžius. Atsisukau jis sėdėjo išsišiepęs, kaip supratau girdėjo mūsų  pokalbį, bent jau pabaigą jo.

“Negražu klausytis svetimų pokalbių. Ką šiandien veiksi?” -atrašiau ir vėl pasisukau į Karoliną.

-Jis tikrai tave myli,-pasakė ir spustelėjo mano ranką.

-Žinau, tik niekaip nesuprantu, kodėl jis taip pasielgė, kaip jis taip šaltai sugebėjo viską apsvarstyti? Nežinau jei jis pasakytų, kad bučiavosi su kokia, tai nežinau ar taip lengvai išsisuktų,-pasakiau tai ką galvoju.

-Meilė,-pasakė vienintelį žodį ir nusišypsojus pradėjo rašyti kažkokį uždavinį.

“Lyg ir nieko neplanavau. :)”

“Tavo tėvai nesupyktų jei dar vienai nakčiai tave pasigrobčiau?”-atrašiau.

“Tik vienai?”

“Kad ir visam gyvenimui :p* Tai gali? Nori?”-gal jam reikia atsigauti po šiandieninio įvykio? Gal jam reikia pagalvoti? Apsigalvoti?

“Sutarta, o tavo mama nepyks?”

“Mano mama darbe, like always.”

“Ok.”

“Tikrai nori? Nes jei nori gali nevažiuot. ta prasme nepasilikt. Na jei nori pabūt vienas…”

“Ana, nusiramink, aš noriu būt su tavim. :)* Aš jau apsisprendžiau, žinau apie ką tu kalbi.”

“Gerai.”

…..

Iškart po pamokų, nuvažiavom pas mane. Užsisakėm kiniško, nes visai nesinorėjo kažką daryt. Sėdėjom ant žemės svetainėj, stalas buvo nukrautas įvairais saldumynais.

-Nori gert?-paklausiau. Jis neatsakė, toliau spoksojo į vieną tašką.-Matai?Apžergiau jį ir atsisėdau-Gal gali pasakyt apie ką galvoji?

-Kodėl man pasakei tiesą? Kodėl tai padarei, juk galėjai nutylėti ir aš būčiau nesužinojęs,-jis paklausė taip ramiai, kad atrodė kalba ne apie save, o apie kitą žmogų.

-Na… Nes, jei būčiau nepasakius, negalėčiau su tavim būti. Na nežinau tiesiog žinojau, kad negaliu nuo tavęs to slėpti, net jei dėl to mane ir paliksi. Bet kai vakar taip pasakei, kokia svarbi tau esu, negalėjau nuo tavęs to nuslėpti, dėl to ir ryžausi tau pasakyti tiesą. Supranti mane?-kiek galėdama ramiau atsakiau. Jis ilgai žvelgė į mane, padėjo rankas man ant kojų.

-Jo, dabar jau suprantu, bet vistiek…

-Nenoriu, kad mylėtum melagę,-pasakiau ir nuleidau akis. Jis pakėlė mano smakrą.

-Kaip… Kaip taip greit apsisprendei?

-Tai tu, kaip tu taip greit apsisprendei? Aš galvojau, kad trenksi man,-tyliai ištariau, o jis prisitraukė mane prie savęs ir į ausį sušnibždėjo:

-Niekada netrenkčiau merginai, net vaikui,-sumurmėjo, ir pabučiavo į kaklą.

-Bet visgi…